- kūjokas
- 1 kūjõkas sm. (2), kūjókas (1) BŽ113 1. ppr. pl. Kos126, Vrb, Nm pagaliai, ant kurių vaikai pasistoję vaikščioja žaisdami, kojokas, stypynė: Ans ant kūjõkų eina J. Aš tokius ilgus kūjokus pasidariau, kad galiu nesušlapęs kojų pareiti par upę Šln. Su kūjõkais parėjau par balą Skr. Tai didelė merga – kaip tik ant kūjõkų Šmk. Pasidaryk aukštesnius kūjokus – atrodysi daug didesnis Kt. Eina kaip su kūjokais Žg. Pasidirbo vaikas kūjokùs, tai perdien ir stypčioja Sv. Eina kaip ant kūjõkų – nė krypt Erž. Piemuo, įsitaisęs kūjokùs, styplinė[ja] po lauką, nė karvių nebgano Vkš. Vaikas virto nuo kūjoko ir ranką išsilaužė Šlv. 2. Šmn, Krč lazda pasiremti einant, ramentas: Atėjo su kūjokais be kojos ubagėlis Vv. Atėjo an kūjõkų, o parėjo [iš ligoninės], pasidėjus kūjokùs Vlkv. Tu turbūt nežinai, kap bloga su kūjõkais vaikščioti Gs. Aš guliu ir be kūjokų nei žingsnį žengt negaliu V.Piet. 3. BŽ113 dirbtinė medinė koja: Pasirodo, jis su juodais ūsais, ant kairės kojos kūjokas rš.
Dictionary of the Lithuanian Language.